FEJERVERKŲ BEI PRAMOGINĖS PIROTECHNIKOS ISTORIJA

Fejerverkų istorija prasidėjo prieš daugiau nei 2 000 metų Kinijoje, gerokai anksčiau nei prieš parako atradimą. Manoma, kad pirmąja petarda tapo atsitiktinai į laužą įmesta žalia bambuko lazdelė. Bambukai auga taip greitai, kad oras kartu su augalo sultimis lieka įkalintas augalo viduje. Kaitinamas oras ima plėstis, kol galiausiai susprogdina bambuko lazdelę su trenksmu. Pirmą kartą išgirdę tokį keistą garsą išsigando tiek žmonės, tiek naminiai gyvuliai. Vėliau sproginėjančius bambukus imta naudoti naujų Mėnulio metų šventimui, o dar vėliau ir kitoms linksmoms šventėms paminėti. Ši tradicija tęsėsi dar gerą tūkstantį metų.

Daugelis istorikų tiki, kad parakas pirmąkart buvo atrastas apie 600 - 900 metus. Labiausiai tikėtina, kad tokį atradimą padarė tuometiniai alchemikai, eksperimentuodami su sieros mišiniais ir kurdami tariamą nemirtingumo eliksyrą. Tuo metu alchemikai sudarinėdavo pavojingų mišinių sąrašus, kurių negalima kartoti. Tarp jų buvo ir toks elementų mišinys: siera, salietra, medus ir arseno disulfidas. Rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad toks junginys kaitinamas suliepsnodavo stipria liepsna, apdegindamas rankas ir veidus virš katilo palinkusiems alchemikams.

Apie 1200 metus kinai sugalvojo naują pramoginę petardą. Vietoj bambuko jie panaudojo kietą kartono cilindrą, kurio viename gale buvo palikta skylutė. Uždegta petarda imdavo skraidyti pažeme ir barstyti žiežirbas. Ši petarda buvo pavadinta „žemės žiurke“. Naują idėją greitai pasisavino ir karo pramonė. Tačiau čia “žiurkei” buvo suteikti sparneliai ir petarda jau pakildavo į orą.

Iš Kinijos keliautojai fejerverkus atgabeno į Vakarus. Legendos pasakoja, kad Markas Polas atvežė fejerverkus iš vienos savo kelionių po Kiniją ir kitas rytų šalis 1292 metais. Musulmoniškas šalis fejerverkų darymo paslaptys pasiekė jau VII amžiuje. Arabai raketas pavadino kinų strėlėmis.

Seniausią įrašą apie paraką Europoje paliko britas Rogeris Beikonas (1214-1294). Būdamas pranciškonų vienuoliu jis tyrinėjo mišinį, beveik analogišką šiandieniniam parakui. Jis išmoko išgryninti žemėje randamą salietrą ir padarė paraką dar stipriau sprogstančiu. Suvokęs, kad jo atradimai sukels daugybę mirčių ir karų, jis viską užrašė tam tikru kodu. Vis dėlto kiti mokslininkai taip pat rado būdų gryninti salietrą ir pradėjo tikrą karinę revoliuciją.

Kartu su parako ginklais Europoje išpopuliarėjo ir fejerverkai. Renesanso laikotarpiu italai ėmėsi gaminti fejerverkus kaip atskirą meno rūšį. Buvo sugalvota į paraką įmaišyti metalų dulkių ir anglies, kad sprogimai danguje įgautų auksinę ir sidabrinę spalvas. Dar italai sukūrė specialias kasetes su sprogstamųjų medžiagų mišiniu, kuris sprogdavo pasiekęs aukščiausią skrydžio tašką. Panašias kasetes buvo sugalvoję ir kinai. Vis dėlto įspūdingiausi išliko antžeminiai fejerverkai. Pirotechnikai atrado, kad, subėrus lėčiau degantį paraką į tūtelę su atviru galu, ši pliūptels žiežirbomis, primenančiomis fontano purškiamą vandenį. Taip šis fejerverkas ir buvo pavadintas fontanu. Raketinius fejerverkus pritvirtinus prie ant ašies pakabinto rato, šie greitai jį išsuka ir ore sukuria šviesos apskritimą. „Fontanais“ buvo puošiami paminklai, pastatai ir pilys ypatingų iškilmių metu.

Beveik tūkstantį metų vienintelės fejerverkų spalvos buvo oranžinė iš juodojo parako ir balta iš smulkintų metalų. Tačiau apie 1830 metus Italijoje buvo išmokta šaudyti raudonus, žalius, mėlynus ir geltonus fejerverkus. Spalvotų fejerverkų pradininkais laikomi italai. Jie į įprastą sprogstamąjį mišinį ėmė maišyti įvairias metalų druskas. Vario druskos darė fejerverkus mėlynus, bario – žalius ir panašiai.